PREZIDENTO RŪMAI KAUNE: beveik du šimtmečiai Kauno, Lietuvos ir Europos istorijos viename name | knygos.lt

Aprašymas

Kauno gubernatoriai, Rusijos imperatoriškosios šeimos nariai, pasaulyje žymi dailininkė impresionistė Marijana Veriovkina, Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, Bavarijos princas Leopoldas ir vokiečių okupacinės valdžios atstovai, Lietuvos Respublikos prezidentai, būsimasis popiežius Pijus XI, marionetinis prezidentas Justas Paleckis, Reichskomisariato darbuotojai ir vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos nariai, pionieriai ir mokytojai, o galiausiai muziejaus darbuotojai bei lankytojai – štai kokia įspūdinga ir įvairiaspalvė kompanija yra gyvenusi, dirbusi ar viešėjusi istoriniuose rūmuose Kaune, Vilniaus g. 33, šiandien vadinamuose Istorine Lietuvos Respublikos Prezidentūra.

Pastato sienos matė ir carinės Rusijos puikybę, ir Kauno gubernatorių desperatiškas pastangas slopinti lietuvių tautinį atgimimą, ir skubų paskutinio gubernatoriaus Nikolajaus Griazevo ir jo kanceliarijos pasitraukimą artinantis Vokietijos kariuomenei, Oberosto įkūrimą ir naujųjų okupantų savivalę bei pralaimint karą staiga atsiradusį sukalbamumą lietuviams derantis sušaukti Vilniaus konferenciją.

Rūmai liudija ir Lietuvos bei Kauno aukso amžių, trukusį kiek daugiau nei 20 metų. Lietuvos Respublikos Prezidento rezidencija nuo 1919 iki 1940 metų tapo vienu labiausiai atpažįstamų Kauno pastatų, neabejotinu politinės galios centro simboliu. Šiandien rūmai pasakoja apie čia svarstytus ultimatumus, priimtus arba nepriimtus lemiamus sprendimus, ištaigingas puotas ir oficialius priėmimus, čia gyvenusių ir dirbusių žmonių lūkesčius ir nusivylimus.

Po aukso amžiaus sekė ilgas okupacijų periodas. Rūmų sienos stebėjo ir sovietų okupantų atstovų Vladimiro Dekanozovo bei Nikolajaus Pozdniakovo šantažą bei laikinai Prezidento pareigas ėjusio Justo Paleckio blaškymąsi ir neviltį, rūmų virsmą į Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo namus ir „savanorišką" Lietuvos įsiliejimą į „sovietinę šeimą". Sovietų terorą nutraukusi Vokiečių kariuomenė taip pat greitai parodė tikrąjį savo veidą ir „veiklos programą". Planas kolonizuoti Lietuvą buvo vykdomas ir iš buvusių Prezidento rūmų – čia įsikūrė Ostlando reichkomisariatas, vėliau – Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos štabas, kuris rūpinosi pirmųjų atkeltų kolonistų įsikūrimu. Po kelerių metų vokiečiams teko trauktis – sugrįžo sovietai, o Lietuva liko nusiaubta ir nustekenta. Prezidento rūmai kurį laiką stovėjo apleisti, apgaubti nežinios ir iš jos kylančių legendų, kol naujieji okupantai nutarė, kad laikas ištrinti lietuvių atsiminimus apie buvusią nepriklausomybę ir jos simbolius. Buvusiuose Prezidento rūmuose įkurdintos dvi ideologizuotos institucijos: iš pradžių Pionierių namai, o vėliau iki pat Nepriklausomybės atstatymo juose veikė Mokytojų namai.

Tik 1988-aisiais prasidėjus Sąjūdžiui sugrąžinta derama pagarba 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos Prezidentams ir Prezidentų rezidencijai Kaune. Sodelyje pastatytos Prezidentų skulptūros, rūmai buvo restauruoti. 2005-aisiais lankytojams duris atvėrusi Istorinė Prezidentūra pasakoja išimtinai apie 1918–1940 metų Lietuvos Respubliką, patį svarbiausią šių rūmų ir Lietuvos istorijos laikotarpį. Tačiau tai tik nedidelė dalis iš beveik du šimtmečius skaičiuojančio pastato istorijos. Todėl Pirmojo Lietuvos Valstybės Prezidento Antano Smetonos metus ir Prezidento institucijos 100-metį Istorinė Prezidentūra pasitinka su daug platesniu pasakojimu – per 175 metus rūmai matė tiek įvykių ir vietinio bei pasaulinio masto veikėjų, kad būtų nuodėmė nepasidalyti tomis istorijomis su muziejaus lankytojais ir skaitytojais. Visos šios istorijos sugulė į vieną knygą, pavadintą „Prezidento rūmai Kaune", tačiau pasakojančią apie visus audringus 175-erius pastato gyvavimo metus.

Istorijas į knygą suguldė autorės, kurios šiuose rūmuose dirba, kažkada dirbo ar vykdė istorinius tyrimus: dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, dr. Ingrida Jakubavičienė, Renata Mikalajūnaitė, Justina Minelgaitė-Plentienė, Marija Navickaitė ir Raimonda Rickevičienė. Nors knyga turi rimtą mokslinį pagrindą, tačiau iliustracijų gausa ir naujas įdėmus žvilgsnis į Kauno ir Lietuvos istoriją pro istorinių rūmų langus patrauks ne tik istorijos profesionalus, bet ir visus, besidominčius miesto ir šalies istorija.